Mažylis su "motoriuku"

Tokiu vaikų tėvų skundai būna labai panašus: vaikas nenustygsta vietoje, darželyje tuo metu kai kiti vaikai yra užsiėmę darbeliais jis pradeda bėgioti po grupe, yra impulsyvus, neklauso ką jam sako, pertraukinėja kalbantįjį, atlikinėdamas užduotį negali sukoncentruot dėmesio, dažnai nebaigia pradėto darbo. Hiperaktyvus vaikas labai dažnai pameta savo daiktus, nesilaiko tvarkos. Gydytojai pastebi kad panašus požymiai dažnai išryškėja apie trečiuosius metus, kai vaikas pradeda lankyti darželį, o žymus elgesio sutrikimai pastebimi vėliau, apie septintuosius gyvenimo metus , t.y. pradedant lankyti mokyklą. Šis dėsningumas paaiškinamas paprastai: vaiko smegenys nesugeba susidoroti su naujais psichologiniais ir fiziniais sunkumais atsirandančiais pradedant lankyt darželį ir mokyklą. Tretieji ir septintieji gyvenimo metai yra kritiniai vaikų centrinės nervų sistemos formavime ir padidėjęs jos apkrovimas iššaukia elgesio sutrikimus. 3 metai - dėmesio, atminties bei kalbos aktyvaus vystymosi pradžia, 7 metai- susikaupimo, kryptingo elgesio, savęs vertinimo bei savikontrolės formavimosi pradžia, todėl 3-5m ikimokyklinukų, turinčių dėmesio stokos su hiperaktyvumu sindromą, tėvus pastebi vaiko jautrumą, padidėjusi emocionalumą bei judrumą, išsiblaškymą ir impulsyvumą. 7-10m amžiuje ryškėja mokymosi sunkumai, nepažangumas bei elgesio sutrikimai. Kitaip tariant hiperaktyvių vaikų nervų sistema nesugeba subręsti iki tokio lygio kad pajėgtu susidoroti su pastovią apkrovą darželyje ir mokykloje. Taip pat gydytojai pastebi kad susirgimas labiau paplitęs tarp berniukų. Be abejo gydytojai, mokytojai ir psichologai yra paprasti žmonės ir labiau linkę matyt "disciplinos pažeidėjus" - berniukus, bet egzistuoja ir mokslinis tam paaiškinimas, gamtos taip sutvarkyta, kad dar iki gimimo vyriškos lyties vaisius labiau jautrus įvairiems žalingiems aplinkos veiksniams. Berniukų nervų sistemos ypatumo dėka dėmesio sutrikimo simptomai išryškėja ankščiau negu pas mergaitės, t.y. maždaug 3-4 metų amžiuje. Mergaičių tarpe hiperaktyvumas pasireiškia rečiau, dėmesio sutrikimai pastebimi vėliau dažniausiai pradinėse klasėse. Joms būdingesni emocijų nestabilumas bei išsiblaškymas labiau nei padidėjęs judrumas. Priežastys Tai kas gi lemia dėmesio stokos su hiperaktyvumu sindromą? Nepaisant begalės įvairių tyrinėjimu tai nėra galutinai išaiškinta, tačiau visų specialistų nuomonės galima būtu suskirstyti į trys dideles grupės: 1. Šiai grupei galima būtu priskirti nėštumo bei gimdymo patologija (toksikozės, nėščiosios infekciniai susirgimai, didelių alkoholių kiekių vartojimas, rūkymas, pilvo srities traumos, gimdymo eigos komplikacijos bei netaisyklinga vaisiaus padėtis), psichologai pastebi, kad dar negimusi vaiką neigiamai veikia nėščios moters stresas ir psichologinės traumos. Taip pat turi įtakos ir gimdytoju amžius, patologijos pasireiškimo tikimybė ženkliai didėja, jeigu nėščioji jaunesnė nei 19m. bei vyresne nei 30m., o tėvas vyresnis nei 40m. Bet kokie susirgimai, lydimi aukštos temperatūros bei stipriai veikiančių vaistų panaudojimu, kūdikystėje taip pat didina elgesio sutrikimo tikimybę. 2. Šiai rizikos veiksnių grupei priskirtinas įgimtas polinkis. 10-25% hiperaktyvių vaikų tėvai vaikystėje irgi turėjo panašių elgesio problemų. 3. Šioje grupėje išskirtini vaiko mitybos ypatumai nuo pat pirmųjų gyvenimo mėnesių, maisto produktų turinčių dirbtini priedų vartojimas. Ypač ši problema aktuali gerai išsivysčiusiuose šalyse. Išvada paprasta - dėmesio stokos su hiperakyvumu sindromas - tai susirgimas, o ne išlepinimo pasekmė. Vaikas nekaltas kad turi problemų. O juk apie tai kad vaikui, turinčiam elgesio problemų, reikalingas gydymas ne visada žino net gydytojai, ką jau kalbėti apie tėvus ir pedagogus. Todėl suaugusiųjų užduotis yra būti jautriems ir dėmesingiems, suprasti tokį mažylį ir laiku kreiptis pagalbos į specialistus. Laukti kol vaikas "išaugs" šitą būseną neverta, tai įvyksta retai, o gydymo delsimas gali lemti rimtesnius neuropsichologinius susirgimus. Tai kaip gi padėti tokiam vaikui? Yra du labai svarbus veiksniai : 1. vaiko gydyme turi dalyvauti pediatras, psichologas, pedagogas, ir be abejo tėvai. 2. reikia žinoti ir būti pasiruošusiems tam, kad tokie reiškiniai kaip impulsyvumas, išsiblaškymas ir hiperaktyvumas neišnyks per keletą savaičių arba net mėnesių. Gydymas pareikalaus ir visų dalyvių didelės kantrybes ir jėgų. Kantrybė ir minimalus apribojimai Mažylis nesugeba susitvarkyti su savimi, viską jis daro netyčią, be tikslo paerzinti ar supykdyti ką nors. Tokio "motoriuko" tėvams gydytojai aiškina, kad būklės pagerėjimas labai priklauso nuo ramaus, geranoriško ir nuoseklaus suaugusiųjų elgesio su vaiku. Iš vienos pusės be abejo negalima visko leisti, vaikui yra būtina išaiškinti konkrečias elgesio taisyklės įvairiuose situacijose, tačiau draudimu kiekis turėtu būti minimalus. Tokį išdykėlį būtina skatinti už kryptingą, susikaupimo reikalaujančią veiklą, girti kiekvieną kartą, kai jam pavyko užbaigti pradėta darbą. Labai veiksminga yra sudaryti būtinai suderintą su vaiku dienotvarkę, rašyti įvairius raštelius su priminimais (galima su smagiais paveiksliukais ar piešiniais). Tokie paprasti dalykai padeda vaikui priprasti planuoti savo veiklą. Ne mažiau svarbu taikyti įvairius paskatinimus ar nedidelius prizus už teisingą vaiko elgesį ar jeigu jis sugebėjo atlikti naujas užduotis. Namų aplinka turėtu būti rami bei geranoriška. Esant galimybei idealu jeigu tokio mažylio aplinkoje nebūtu pašalinių, erzinančių jį daiktų bei triukšmo. Pageidautinas atskiras, neapkrautas baldais kambarys, be ryškių, dėmesį blaškančių paveiksliukų ant sienų, ramus interjeras be televizoriaus ir kompiuterio. Tėvams reikėtų saugoti vaiką nuo pervargimo, didelių žmonių susibūrimo vietų (parduotuves, muges ir pan.), idealu jeigu galima riboti žaidimo draugu kieki, kad vaikas vienu metu žaistu tik su vienu, pageidautinai ramiu draugu, vengti triukšmingų, išdykusių vaiku. "Motoriukui" būtina suteikti galimybę išeikvoti trykštančią jo energiją, todėl labai naudingi butu ilgi pasivaikščiojimai, šokiai. koks nors sportas. Panašus patarimai tiktu ir pedagogams, dirbančiais su hiperaktyviais vaikais. Problematišką vaiką geriau sodinti į pirmą suolą, kad jis būtu kuo arčiau mokytojo. Tokiu būdu ir mokytojas galės sekti atliekamą darbą ir laiku padėti, o pačiam vaikiu, esant reikalui, bus lengviau ir greičiau kreiptis pagalbos. Galima panaudoti šių vaikų energingumą pamokos metu, pav. paprašyti surinkti mokinių sąsiuvinius, išdalinti dažus ar plastiliną. Tačiau vien pakeisti bendravimą su vaiku nepakanka kad pasikeistu jo elgesys ir pagerėtu pažangumas. Neuropsichologai mano, kad dar yra būtinas gerai parinktas korekcinis darbas, dažniausiai jį sudaro individualus užsiėmimai, skirti ne tik ištaisyti susikaupimo stoką, bet ir būdingus šiems vaikams atminties, mąstymo, orientavimo erdvėje trūkumai, lemiantys rašybos, skaitymo, skaičiavimo klaidas. Hiperaktyviams vaikams, turintiems kalbos defektų ( mikčiojimas, tarties klaidos, dizartrija) yra būtina logopedo pagalba. Medikamentinė terapija yra labai svarbi gydyme ir skiriama individualiai vyresniems nei 6 m. vaikams. Šioje terapijoje naudojami preparatai, stimuliuojantis dėmesį, atmintį, veiklos kontrolę. Tačiau vaisto pasirinkimas bei dozes yra griežtai individualus ir visus su tuo susijusius klausimus sprendžia tik gydytojas. Pabaigai norėtųsi pasakyt apie tai kad tokie vaikas sukelia daug problemų tėvams ir pedagogams, bet laiku ir tinkamai suteikta pagalba atsiperka, nors suaugusiųjų pastangų ir išeikvotu nervų kiekis dažnai neatitinka laukiamą vaiko būklės pagerėjimo greitį. Todėl apsišarvuokite kantrybe, išimtimi, humoru ir tada Jūsų pastangos tikrai atsipirks. Šaltinis: www.nanya.ru