2011 m. birželio 28 d.

Senoji animacija


"Senoji animacija - tai neišsenkantis žinių ir vertybių lobynas. Ko gero visi sutiks, jog šie animaciniai filmukai yra virtę tikra klasika. Jie turi potekstę, moralą, įdomus siužetas visados pritraukia žiūrovo dėmesį. Čia lyg pasakose gėris nuolatos nugali blogį, nesimokantys ar neklausantys išdykėliai būna pamokyti. Ši animacija brandina doro žmogaus asmenybę. Bent keletą jos gyvenimo bei moralės pamokų būtų pravartu pažiūrėti ar bent prisiminti kiekvienam iš mūsų..."  Smailas. net

2011 m. birželio 23 d.

Žaidimas "Ketvirtas nereikalingas"

     Laviname vaiko mąsttymą, dėmesį, atmintį, smulkiąją notoriką. 

Žaidžiame internete  ČIA
Daugiau žaidimų 
ČIA

2011 m. birželio 22 d.

Karpyti paveikslėliai

Laviname dėmesį, atmintį, smulkiąją motoriką (1-3 m.)
Paveikslėlius atsispausdinkite, vieną paveikslėlį sukarpome į kelias dalis. Pradėkime žaisti nuo paprasčiausių 2-jų dalių karpytų paveikslėlių. Parodykite mažyliui, kaip galime sudėti paveikslėlį. Pasunkinkite užduotį, bandykite dėti 3,4 dalių paveikslėlius. Pageidautina, kad pradžioje vaikui prieš akis būtų  pavyzdys. Padėkite savo mažyliui, kalbėkite: "kas tai?" "tai arklio uodega" "pažiūrėkime, kur turėtų būti arklio uodega" ir t.t. 
Čia rasite paveikslėlių pavyzdžius, kuriuos galite atsispausdinti.

2011 m. birželio 20 d.

Sujunk taškus

  Laviname smulkiąją motoriką.
Atsispausdinkime   paveiksliuką (galima pasirinkti pagal temą: gyvūnai, gėlės, transportas ...)   Reikės eilės tvarka sujungti taškus su skaičiais.

Daugiau rasite ČIA
Jungiame taškus internete
http://zaidimai.mama.lt/sujunk-taskus


Sėkmės !

2011 m. birželio 9 d.

Psichologinis mikčiojimas – kas tai?

     Žmogaus kalbą reguliuoja trys pagrindiniai smegenyse esantys centrai. Vienas jų - motorinis Broko (Broca) centras (pavadintas pagal neurofiziologo pavardę, kuris pirmas prakalbo apie smegenų centrus) reguliuoja balso aparatą: balso stygas, gomurio bei kvėpavimo raumenis ir valdo visa tai, kas dalyvauja tariant garsus - judina lūpas, liežuvį. Esant per dideliam Broko centro aktyvumui, atsiranda spazmai, kurių garsinė išraiška – mikčiojimas.
      Statistika rodo, kad psichinės traumos lemia tik 10 procentų mikčiojimo atvejų. Kitus lemia genai, įvairūs fiziniai sutrikimai. Tačiau, pasak Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologės Vitos Čioraitienės, tėvai neretai mano, kad vaikas mikčioja dėl psichologinių priežasčių – kažko išsigandęs, po avarijos, stiprių išgyvenimų. Deja, mikčiojimo bėdas dažniau išsprendžia užsiėmimai su logopedu – mat didžioji dalis mikniukų visgi turi kažkokių fizinių trūkumų, nulemiančių mikčiojimą. Be abejo, būna ir logoneurozės atvejų – neurotinių sutrikimų, kuriuos gydyti bandoma vadinamąja elgesio terapija (vaikai gauna įvairias užduotis, atlieka tam tikrus darbelius ir t.t.).        
        Jei mikčiojama dėl padidėjusio Broko centro aktyvumo, padėti tokiam vaikui – labai sudėtinga, mat sutrikimas – ne psichologinis, bet organinis. Psichologė V. Čioraitienė pasakoja, kad mikčiojantys vaikai labai skuba pasakyti, ką nori. Dažnas atvejis – kad dar prieš pradedant mikčioti, jiems sunkiai sekėsi skaityti, neretai tokie vaikai būna vėliau pradėję kalbėti, kitaip tariant, visus mikniukus sieja kažkokie neigiami procesai smegenyse.         
     Mikčiojančių vaikų greitakalbė atsiranda dėl to, kad bijodami “užstrigti“, jie beria žodžius, o kaip tik tokiu atveju, mikčiojama daugiau. Tad tiek terapijoje, tiek namuose, tokie vaikai turi būti skatinami nusiraminti, kalbėti lėčiau. Dažnai tėvai bando kontroliuoti tą vaiką, sako: „gal tu čia nemiksėk jau taip dabar“, ar „gal tu nesakyk to žodžio“, t.y., jei net neverbaliniai , jie visu kūnu reaguoja į tą vaiko mikčiojimą ar kitą tiką. Tokiu atveju, vaiko mikčiojimas atvirkščiai – dar labiau užsifiksuoja: „Su manim kažkas negerai“. Užuot padėję vaikui atsipalaiduoti ir sklandžiau kalbėti, tėvai taip skatina mikčiojimą. Tėvų įtampa lengvai persiduoda vaikui, jis įsitempia pats ir mikčiojimas sustiprėja. Nesiūlau nepastebėti mikčiojimo. Tiesiog, galima jo nesureikšminti, vaiką nuraminti, padrąsinti, o ne kas sykį mestelti: „matai, ir vėl užkliuvai, gal nesakyk šito žodžio?“.         
       Neretas atvejis, kai tikslios mikčiojimo priežastys lieka neaiškios. Psichologė V. Čioraitienė teigia, kad esame linkę ieškoti išorinių priežasčių, kad pateisintume mikčiojimą, nes taip yra lengviau. Dažnai sako: „vaiką užpuolė didelis šuo, ir jis dėl to pradėjo mikčioti“, arba – „skridau lėktuvu, lipau į jį, prasidėjo panikos ataka“, tarsi tas lėktuvas išprovokavo. Bet ne tai išprovokavo, tiesiog viduje kažkas vyko. Kad buvo psichologinė trauma, – taip. Kad mikčiojimas galėjo prasidėti nuo psichologinės traumos – įmanoma. Bet kad ta trauma būtent išgąstis... Kitaip tariant, jei mikčioti pradedama po konkretaus įvykio, vadinasi, prielaidos mikčiojimui buvo ir anksčiau, tiesiog jos liko nepastebėtos. Išgąstis gali tapti paleidžiamuoju mechanizmu, bet retai būna tikrąja mikčiojimo priežastimi. Vadinasi, vaikas turėjo silpną vietą, ir ji išryškėjo. Mikčiojimas susijęs ir su jautresne nervų sistema. Vienas išsigandęs gali sapnuoti košmarus, kitas – šlapintis į lovą, trečias – mikčioti. Įvykis tas pats, o reakcija - skirtinga. Vadinasi, silpnosios vaikų vietos yra skirtingos, ir gali pasireikšti bet kada. Deja, šios silpnosios vietos dažnai įgimtos, tad sunkiai gydomos.        
         Jei įtariama, kad vaikas mikčioja dėl psichologinių priežasčių, bandoma išsiaiškinti, kokia jam “nauda“ iš to simptomo, kodėl jis jį turi?  Ką vaikas ar paauglys gauna iš to, kad laikosi jo įsikibęs? Gal užuojautą ar dėmesį? Tačiau apie psichologinį mikčiojimą galima būtų kalbėti, jei tikrai smegenyse nėra pakitimų, o tai – itin reti atvejai. Mikčiojimo korekcijos principas – sumažinti vidinę įtampą. Esu mačiusi psichologų, kurie mikčiojimo problemą sprendė nors ir radikaliai, bet veiksmingai. Viena specialistė, turėjusi mikčiojančių paauglių grupę, liepdavo jiems eiti į gatvę, ir klausinėti praeivių, kiek valandų. Pradžioje vaikai priešinosi, pyko, tačiau po keliolikos tokių užsiėmimų, jie galėdavo laisvai, nemikčiodami užduoti klausimą. Nes pirmiausia yra baimė, kad „aš nepasakysiu“. Ją nugalėjus, gali dingti mikčiojimas. Kai kurių taikomų terapijų esmė ir yra tokia – nugalėti baimę. Suvokus, kad nieko neįvyks, baimė dingsta.
        Būna ir „stebuklų“ – vaikas ima mikčioti, bet po kurio laiko mikčiojimas pats dingsta. Tėvai, matyt, nejautė padidinto nerimo, o vaikas pats susitvarkė su mikčiojimą kėlusia įtampa, mikčiojimas dingo, nes jam to simptomo nebereikėjo. Visais atvejais, ne tik mikčiojimo – tėvų įtampa labai veikia vaiką. Patarimas toks, - į specialistą dėl vaiko mikčiojimo kreipkitės tuomet, kai jums tas išties neramu. Tačiau ir tokiu atveju, nebūtina visko iškart sureikšminti, galima pasakyti vaikui: „eime, tiesiog pasitarsime, ką  ir kaip daryti“. Pirmiausia verta pasitikrinti pas logopedą. Jei šis neras fiziologinių mikčiojimo priežasčių, pats pasiūlys kreiptis į psichologus.
Šaltinis: http://www.psychotherapy.lt/


2011 m. birželio 6 d.

Kada ir ką vaikai turėtų žinoti apie pinigus


Pinigai verčia pasaulį suktis ratu, tačiau tarp šiuolaikinio jaunimo šis posakis dažnai yra suprantamas  neteisingai.  Tėvams reikia apsispręsti, ar palikti vaikus klysti ir mokytis sunkiuoju būdu kaip tvarkytis su pinigais, ar vis dėlto informuoti vaikus apie pagrindinius elgesio su pinigais principus. Geriausiu atveju, nors dažnai taip nėra, pagrindinių asmeninių finansinių principų, tėvai turėtų mokyti vaikus dar  ankstyvoje vaikystėje. Štai keletas bendrų patarimų, ką ir kada reikia mokyti savo vaiką.
Supažindinkite su biudžetinės sandaros pagrindais
Vaikai nuo dviejų iki keturių metų
Šiuo laikotarpiu vaikai pradeda kalbėti ir jau gali suprasti, kas yra pinigai. Nors jie negali suprasti pinigų ekonominės vertės, tačiau tai yra puikus metas vaiką supažindinti su monetų (piniginių vienetų) pavadinimais. Tėvai taip pat turėtų paskatinti vaikus atsakingiau žiūrėti į pinigus ( nuo trejų metų), prašydami jų nedėti į burną, bei plautis rankas po sąlyčio su pinigais.
Vaikai iki mokyklinio amžiaus bei darželinukai (nuo keturių iki šešių metų)
Šiuo laikotarpiu galima pradėti mokyti vaiką, kaip reikia elgtis su pinigais. Be to, padėti vaikams išsiaiškinti kiekvieno banknoto vertę. Geriausias būdas juos to išmokyti yra žaisti parduotuvę ( vaidinti pardavėjus ir pirkėjus, kad suprastų kaip pirkti, parduoti ir kada reikia sulaukti grąžos). Šiame amžiuje vaikai turi suprasti, kad pinigai turi vertę. Jeigu vaikai pradeda prašyti pirkinių prie kasos, nors dar yra nesumokėta, reikia išaiškinti, kad jie daiktą galės pasiimti tik už jį sumokėjus. Šiuo laikotarpiu tėvai turėtų paskatinti vaikus taupyti, pavyzdžiui, gimtadienio ar kitomis progomis gautus pinigus atidėti, kad vėliau nusipirktų norimą brangesnį daiktą.
Pradinukai
Šiuo laikotarpiu vaikai jau mokosi matematikos pagrindų, ir turi suvokti monetų bei banknotų tikrąją vertę. Šiuo amžiaus tarpsniu taip pat rekomenduojama pradėti duoti dienpinigius, pavyzdžiui po 25-50 centų. Jei vaikai prašo daugiau dienpinigių, jie turėtų būti paskatinti imti iš savo sutaupytų pinigų, ar net gi paprašyti prisidėti prie apsipirkimų, pavyzdžiui, jei nori saldumynų ar kitų niekučių. Banknoto vertės suvokimą galima lavinti pačioje parduotuvėje, kai vaikui reikia surasti prekių už banknoto vertę, ir vėliau leisti prie kasos jam pačiam sumokėti, tai yra vienas iš būdų išmokyti vaiką gyvenimiškos patirties. Vaikus taip pat reikia pradėti mokyti rūšiuoti pinigus, pavyzdžiui, į tris kategorijas: išlaidų, taupymo bei labdaros.
Dešimtmetėje mokykloje
Šiuo laikotarpiu vaikai puikiai supranta, kad už pinigus galima nusipirkti viską ko nori. Jie pradeda uždavinėti sudėtingesnius klausimus susijusius su pinigais. Mokesčių apmokėjimai, minimalaus darbo užmokestis, nedarbas ir kitos sudėtingesnės ekonominės temos yra diskutuojamos aplink juos ir tėvai turėtų pasinaudoti galimybe jiems šiuos dalykus išaiškinant, kol jiems tai yra įdomu ir aktualu. Vėliau šios temos gali pradėti juos gąsdinti ir jie gali atsiriboti nuo finansinio švietimo. Šiuo laikotarpiu vaikai gali pradėti mokytis apie kreditinių kortelių, paskolų bei nekilnojamo turto privilegijas bei pavojus. Tik nereikia aiškinti sudėtingai, reikia paprasta buitine kalba išaiškinti skolinimosi ir palūkanų reikšmes, kad vaikas suvoktų skolos grąžinimo atsakomybę.
Vidurinėje mokykloje
Daugelis paauglių mokykloje išmoks keleto pagrindinių gyvenimiškų finansinių principų bei apskaitos ypatybių, tačiau tie, kurie nebus pasirinkę šių disciplinų, tėvai turėtų padėti įsisavinti šią informaciją. Be pagrindinių taupymo, paskolų, sąskaitų, darbo suvokimo, vaikai taip pat turėtų išmokti išrašinėti čekius bei pasitikrinti sąskaitas rankiniu būdu, ne tik su kompiuterinėmis programomis.
Koledžas – Kolegija
Šiame gyvenimo tarpsnyje, studentai jau užsitikrinę finansavimą (dažniausiai tėvų pagalbą) už aukštąjį mokslą, automobilį ar gyvenamą plotą. Tačiau jei tėvams atrodo, kad jų vaikas visiškai kontroliuoja savo finansinius reikalus, geriau yra patiems įsitikinti, patikrinant jį kas kelius mėnesius ar panašiai. Geriausias būdas yra paklausinėti apie jo sąskaitas, gal jis turi kokių vėluojančių apmokėjimų ir ar supranta naujų įstatymų svarbą apie kreditus ir kredito gražinimą. Venkite laiduoti už savo vaiką, jei jis yra neapsimokėjęs sąskaitų. Todėl, kad jis turi išmokti būti atsakingas už savo padarytus veiksmus.
Paskutinis patarimas tėvams
Tėvai turi rimtai žiūrėti į savo vaiko finansinį paruošimą. Jeigu dėl savo vaiko finansinio raštingumo jūs tikrai esate susirūpinę, dar kartą peržvelkite visus patarimus, kurie jums leis geriau jį paruošti.

Šaltinis:  Pinigų karta
 
Blog Design by Ammupappa