Apie vaikų auklėjimo patirtį visi tėvai galėtų kalbėti valandų valandas. Girdime, kaip mažyliai nemiegodavo naktimis, kaip buvo atpratinami nuo čiulptuko, kaip juokingai žengė pirmuosius savo žingsnius...Daugelis prisimena savo vaiko isterijos priepuolius ir kaip su tuo buvo sunku kovoti. Ir mes patys dažnai viešoje vietoje matome, kaip mamoms, sudraudusioms mažylį, tenka patirti siaubingas scenas: jos pusantrų metų pypliukas, negavęs geidžiamo gėlės žiedo, krinta ant žemės, trypia kojomis, muša mamytę, ne savo balsu rėkia...
Kaip nuraminti vaiką? Kaip elgtis mamai? Kodėl šitokie mažylio priepuoliai kartojasi? Ar tai nėra ligos požymiai?
Šitokį vaiko elgesį yra patyrusi kiekviena šeima. Tai yra visai normali vaiko išraiška, reikalaujant iš aplinkinių dėmesio, norų išpildymo ir kit. Augdamas jis intuityviai suvokia savo verksmo galią ir ja manipuliuoja prieš tėvus.
Kaip elgtis tėvams, kad mažylis suvoktų tam tikras elgesio taisykles, kuriomis turi vadovautis ir jis?
Jau pirmaisiais mėnesiais pradėkime kūdikiui diegti, kad malonumo reikia palaukti. Reikalaudamas krūties, kūdikis verkia, nes jis alkanas. Ruošdamasi maitinimui, mamytė ramina vaikelį: ,,Pakentėk, mano saulute, tuojau mamytė tave pamaitins“.
Trejų metukų mažylis reikalauja filmuko. ,,Tu nori žiūrėti filmuką? Būtinai jį pamatysime, bet dabar miegosim, o po to įjungsime televizorių“. ,,Tu nori eiti pasivaikščioti? Žinoma, eisime į parką, bet vėliau, kai išmiegosi.“ Jeigu vaikučio šie žodžiai nenuramina ir jis verkdamas reikalauja savo norų išpildymo, mama turėtų labiai ramiai dar kartą pakartoti argumentus ir baigti pokalbį jo neužaštrindama.
Vaikas nepriima ilgų postringavimų. Jeigu jis vis nenusiramina – pasistenkite jo dėmesį nukreipti, pasakydami ką nors įdomaus ir malonaus: ,,Žiūrėk, koks gražus šuniukas eina pro mūsų kiemą. Įdomu, kur jis bindzena. Žinoma, jis skuba miegučio. Ir mano Gretutė eina poguliuko. Iki pasimatymo, šuniuk.“ Taip kalbėdami nuneškite savo mažylį į lovytę, pasiūlykite pasiklausyti pasakos ar dainelės. Jeigu ir dabar vaikutis nenusiramina, reikėtų trumpai jį paguosti: ,,Man labai gaila, kad tu niekaip negali įveikti savo ožiuko. Kai tu jį nugalėsi, mamytė tau padės nusirengti ir atsigulti į lovytę.“ Ir išeiti iš kambario uždarius duris.
Kai tik mažylis suvoks, kad jo isteriškas elgesys nepaveiks tėvų, jis nusiramins. Bet iki tol jis išbandys visas įmanomas priemones: mes išgirsime jo gailius atodūsius, šniurkštavimą, verksmą, net isterišką kriokimą... Eksperimentavimas truks ilgai, kol pats pavargs, stebėdamas aplinkinių reakciją. Jūsų žvilgsnis, išduodantis susijaudinimą, pasimetimą, nerimą, dar labiau ištęs isterijos priepuolius.
Tėvai neturėtų šių vaiko scenų dramatizuoti. Žinoma, tuo metu jums laikas tęsiasi amžinybę... Nusiraminimui pasižymėkite vaiko isterijos datą, pradžią ir...užsiimkite savo reikalais, stenkitės išlaukti... Kai baigsis isterija, ir tai pasižymėkite. Jei vaikutis ateina pas jus, vadinasi, jis ieško paguodos. Priglauskite, pagirkite už tai, kad jis stengiasi būti geras, kad įveikė begėdį ožiuką. Apsikabinęs jus vaikutis bus laimingas, pasiruošęs susitaikyti, tad negrįžkite prie temos, dėl kurios tiek daug ašarų buvo išlieta. Nukreipkite mažylio dėmesį kita linkme, pamaitinkite, jei jis dar nevalgęs, pažaiskite, jei tai žaidimų metas, paguldykite jį, jei ,,drama“ įvyko prieš miegą.
Jokiu būdu neleiskite vaikui pajusti savo verksmo galios. Išsireikalavęs pageidaujamo daikto, jis intuityviai suvoks savo pergalę. Pradžia padaryta – vis dažniau sulauksite reikalavimų, išreikštų riksmu ir trypimu. Suaugusiems beliks tik pripažinti savo bejėgiškumą prieš mažąjį rėksnį.
Kai tik mažylis pradeda isterikuoti, nuraminkite jį: ,,Matau, koks tu nelaimingas. Bet tik tada, kai nusiraminsi, mes pasikalbėsime ir išsiaiškinsime tiesą“. Palikę jį vieną kambaryje, neužmirškite vėl pasižymėti, kiek truks mažylio pykčio priepuolis. Pradžioje tai gali dažnai kartotis, iki tol, kol vaikas supras, kad baugindamas tėvus jis nieko nelaimės. Mažylis gali sumąstyti įvairiausių kovos būdų: ir pykčio grimasų, ir gestų...Nemuškite jo, kalbėkite pagarbiai, kaip su suaugusiu, protingu žmogumi, nepasiduokite jo provokacijoms.
Nesijuokite iš vaiko. Jums atrodo, kad mažylį sunervino smulkmenos, bet jis tai labai skaudžiai išgyvena. Vaikus bet kokia pašaipa labai žeidžia, tad jis pyksta, pasimeta, nežino, kaip reaguoti. Nuolatinis šaipymasis vaiką stumia į nepilnavertškumo būseną.
Tėvai neturėtų erzinti įpykusio vaiko. Juk tuo metu jis ir taip jaučiasi nelaimingas. Sulaukęs pačių artmiausių žmonių pašaipų mažylis bus išmuštas iš pusiausvyros – net tėvai, kai jam reikia pagalbos, jo nepalaiko!
Jūsų tikslas – išmokyti vaiką garbingai suvaldyti savo pyktį, įtūžį. Todėl jūsų elgesys turi būti vaikui pavyzdys: turite ramiai ir santūriai išsakyti savo reikalavimus.
Nepapirkinėkite savo vaiko saldumynais ar žaislais. Perpratęs jus, mažylis greitai pradės spekuliuoti ligomis ar skausmais.
Vaikas neturėtų girdėti tėvų nesutarimų, priekaištų. Jis pasimeta tarp besivaidinčių tėvų, stengiasi rasti užtarimą, pradeda išsireikalauti norimo dalyko, nes abu tėvai nori būti geresni už kitą.
Taigi kovodami su vaiko isterija visi šeimos nariai turi laikytis bendrų taisyklių:
* Nepulti raminti vaiko vadovaujantis tik emocijomis;
* Pažadėti vaikui draugystę, kai jis tik nusiramins;
* Ramiai laukti isterijos pabaigos.
Jeigu jūs negalite ramiai darbuotis matydami, kaip vaikas pykčio apimtas daužo galvą, spardo sieną, paklokite jam ant grindų apklotą ir paeikite į šoną. Tegu vaikas nemato, kas dedasi jūsų širdyje – nusiraminkite ir užsiimkite savo reikalais.
Svarbiausia, kad visa šeima vadovautųsi tais pačiais auklėjimo principais. Vaikas neturi rasti užtarėjo. Laikydamiesi tokio nusistatymo, po kurio laiko vartydami savo užrašus, pamatysite, kad vaiko isterijos priepuoliai vis retėjo ir trumpėjo, o po dviejų – trijų mėnesių jų nebeliko. Augdamas vaikutis pradėjo įveikti savo pykčio priepuolius. O tai ir yra tėvų pergalė!
Pranešimai
