Žaidimo magija

Kaip žaisti kartu su vaiku ir neįkyriai jį lavinti? Svarbiausia – parinkite tinkamus žaidimus ir pajuskite, kuriuos vaiko gebėjimus kada skatinti, tobulinti. O tai tiesiogiai susiję su vaiko amžiumi.

Kūdikiai (nuo gimimo iki 12 mėnesių)

Kaip žaidžia: Stumdyti kaladėlę ar čiulpti kramtuką neatrodo daug patirties suteikiantis užsiėmimas. Ir vis dėlto kūdikiams tai – idealus žaidimas. Mokydamasis iš pradžių paimti įvairius daiktus, paskui – jais skirtingai manipuliuoti, mažylis įgyja naujų įgūdžių, susipažįsta su aplinka, mokosi valdyti savo paties kūną.

Kaip paskatinti:

• Žaidimas turėtų užimti didesnę dalį laiko kai kūdikis būdrauja. O idealus žaidimo partneris – mama ar tėtis.

• Nereikia nieko įmantraus. Slėpynės „ku-kū“, daikto davimas ir paėmimas (ačiū-prašau), žaislų stuksenimas vienas į kitą, kamuoliuko ridenimas – puikūs užsiėmimai šiam amžiaus tarpsniui, ne tik padėsiantys jūsų kūdikiui gerai praleisti laiką, bet ir sustiprinsiantys jūsų tarpusavio ryšį.

• Parinkite žaislus pagal amžių, atkreipkite dėmesį į jų saugumą. Jis šiuo amžiaus tarpsniu netgi svarbesnis, nei paties žaislo funkcijos.

• Suteikite kūdikiui erdvės. Iki pirmojo gimtadienio mažyliai daug laiko praleidžia apriboto judėjimo erdvėje: vežimėlyje, automobilio ar supamojoje kėdutėje, savo lovelėje. Kuo dažniau leiskite kūdikiui laisvai pagulėti, pasivartyti, šliaužioti ant žemės – jam atsivers daugiau galimybių judėti, domėtis aplinka.

• Leiskite pažaisti vienam. Net ir tokio amžiaus kūdikiai aiškiai parodo, jog nori pabūti vieni. Žaiskite drauge kai mažylis pageidauja jūsų kompanijos. O jei nusisuka su žaisliuku ir nerodo noro bendrauti – neskatinkite per prievartą, leiskite jam pabūti pačiam su savimi, tai taip pat labai svarbu

Lopšelinukai (1-3 metų):

Kaip žaidžia: Tokio amžiaus vaikai jau turi pakankamai motorinių gebėjimų kad kuo nuodugniausiai tirtų savo aplinką, pradedant pabodusia žaislų dėže ir baigiant virtuvės stalčiais ir svetainės lentynomis. Jie jau moka atsistoti, pasilypėti, pasiekti, nustumti, ištraukti daiktus. Daugumai 1-3 metų vaikų patinka būti tarp vaikų, tik dažniausiai žaidžia ne kartu su jais, o greta jų. Kol kas jie dar jaučiasi esą pasaulio centras, tad lygiavertės partnerystės pagrindų žaidime įgis tik vėliau.

 Kaip paskatinti:

• Ugdykite vaiko vaizduotę pasiūlydami kaladėlių, jų amžių atitinkančių konstruktorių, dėlionių. Skatinkite dažniau žaisti su žaislais, kuriais galima kurti ne vieną, o daugybę įvairiausių žaidimų, organizuoti įsivaizduojamą veiksmą (pvz. „virti“ kaladėlių sriubą ir statyti iš jų namą, mediniu šaukštu maitinti meškiuką, o paskui tą patį šaukštą paversti žmogeliuku ir pan.) 

• Žaiskite visur. Ne tik žaidimų aikštelėje ar smėlio dėžėje. Juk vonia – puiki vieta pūsti muilo burbulus, balkonas – visai nebloga alternatyva „pasivaikščiojimui“ prieš miegą kai oras visai subjuręs ir už lango tamsu, o smagiai deklamuoti eilėraštukus ar traukti „Du gaideliai“ galima netgi lipant laiptais laiptinėje.

• Eikite į lauką kasdien. Kad ir koks oras bebūtų – šio amžiaus mažyliai noriai stebi aplinką, pūga ar lietus jiems – ne tiek nepatogumas, kiek nauja, vertinga patirtis. Ir, žinoma, būdas grūdintis. Svarbiausia – tinkama apranga!

• Televizorius – ne tabu. Jei parinksite vaiko amžiui tinkamas laidas, žiūrėsite kartu, aptarinėsite tai, ką matote. Po pusvalandį kasdien – visai nebloga užsiėmimas, net patiems mažiausiesiems.

Darželinukai (3-5 metai)

Kaip žaidžia: Sparčiai tobulėjantys kalbiniai įgūdžiai žaidimus perkelia į naują lygmenį: svarbu tampa siužetas, istorija, vaidmenys. Vaikai aiškiau suvokia laiką, erdvę, objektų ir veikėjų tarpusavio ryšius. Tai jau leidžia mažiesiems išmokti žaisti ne greta kitų vaikų, o kartu su jais, suvokti kitą žmogų kaip žaidimo partnerį. Šiame amžiuje užsimezga ir pirmosios draugystės.

Kaip paskatinti:

• Raskite būdų, kaip kuo dažniau suteikti vaikui progą susipažinti, žaisti su kitais vaikais: jei mažylis nelanko darželio, dažniau eikite į vaikų žaidimo aikšteles, užrašykite į jo amžiaus vaikams skirtas pamokėles, susitarkite su panašaus amžiaus vaikų turinčiais draugais ar giminaičiais, kad galėtumėte atvesti vaikus vienus pas kitus ir leisti jiems kelias valandas pažaisti drauge.

• Ribokite televizoriaus žiūrėjimą ir laiką prie kompiuterio. Tokio amžiaus vaikai neretai jau ima reikalauti galimybės televizorių žiūrėti dažniau ir ilgiau. Deja, pernelyg ilgai praktikuojamas šis užsiėmimas ne ugdo, o pridaro daugiau žalos, todėl atkakliai laikykitės pusvalandžio per dieną taisyklės ir stenkitės nenuolaidžiauti.

• Skatinkite kūrybiškumą ir fantaziją. Pasiūlykite vaikui naujų žaidimų, ugdančių jo estetinius įgūdžius: paraginkite surengti koncertą, spektaklį, suvaidinti sceną iš ką tik perskaitytos pasakos. Jei jūsų namuose kartais apsilanko ir kitų panašaus amžiaus vaikų ar drauge auga kitų broliukų ar sesučių, tai suorganizuoti nebus sunku.

• Stebėkite, kuo vaikas domisi labiausiai, ir skatinkite tą susidomėjimą. Princesės, piratai, žvėreliai, mašinos ar žemės ūkio darbai? Puoselėkite šiuos pirmuosius vaiko pomėgius, padėkite jam rinkti informaciją, skatinkite kolekcijų kūrimą, - galbūt taip paklosite pamatus jo būsimai profesijai ar hobiui?

• Nepasiduokite stereotipams. Net jei vaikas ir nesidomi, retkarčiais pasiūlykite jam pagal lytį lyg ir „nepriklausančios“ veiklos: parodykite mergaitėms, kaip žaidžiamas futbolas, berniukams – kaip šaukšteliu maitinama lėlė ar šukuojami jos plaukai. Tokia įvairovė labai svarbu tiek vaiko motorikai (juk tai nauja veikla, naujas pasaulio pažinimo aspektas!), tiek jo psichinei raidai.

Priešmokyklinukas ir pradinukas (nuo 6 metų)

Kaip žaidžia: Vaikai jau patys žino savo interesus, draugų ieškosi nebe atsitiktinai, o atkreipia dėmesį į jų temperamentą, pomėgius. Kuo toliau, tuo labiau atsiskleidžia vaiko individualumas, tobulėja jo bendravimo įgūdžiai. Jis jau geba suprasti net ir pakankamai sudėtingas žaidimo taisykles, ateina laikas sąmoningam jumorui: vaikai ima suprasti ironiją, pokštus, patys išmoksta juokauti.

Kaip paskatinti:

• Skatinkite judėti. Deja, šio amžiaus vaikai vis dažniau ima rinktis sėslius žaidimus, jie susikoncentruoja ties mėgstama veikla ir nebenori tyrinėti aplinką be aiškaus tikslo, eiti tiesiog pasivaikščioti tampa neįdomu. Jūsų pareiga – sudominti ir paskatinti: numatyti viliojančius kasdienių kelionių tikslus, organizuoti varžybas ar lobių paieškas namo kieme, aprūpinti judesius skatinančiu inventoriumi, pavyzdžiui, dviračiu, riedučiais, slidėmis, pačiūžomis, riedlente ir pan.

• Kontroliuokite laiką prie televizoriaus ir kompiuterio. Tokio amžiaus vaikai – dar reiklesni. Jie jau geba sukoncentruoti dėmesį ilgesnį laiką, turi mėgstamas laidas ar filmukus, gali susidomėję pažiūrėti iki galo jiems patikusį ilgą animacinį ar meninį filmą. Nebūtina dirbtinai nutraukti jo po pusvalandžio – taip mažieji tik susierzins. Tiesiog nepraraskite budrumo ir stenkitės laikytis aukso viduriuko: jei šiandien žiūrėjo 1,5 valandos trukmės filmą – galbūt rytoj visai apsieis be televizoriaus? Be to, skirkite nedidelių užduotėlių per reklamines pertraukėles – tai skatins vaiką judėti, leis pailsėti jo akims. Pavyzdžiui, per 10 minučių (vidutiniškai tiek trunka reklama) gali palaistyti gėles arba sukrauti į dėžę žaislus.

• Stenkitės, kad kasdien vaiko dienotvarkėje atsirastų laiko 4 svarbiausiems veiklos tipams: judesiui (gali būti sportas ar pasivaikščiojimas), estetinei veiklai (piešimas, darbeliai, grojimas instrumentu, šokis), bendravimui (su draugais ar šeimos nariais) bei intelekto lavinimui (pats metas supažindinti su kryžiažodžiais, rebusais, galvosūkiais ar jo amžiui tinkama pažintine literatūra).

      Atkreipkite dėmesį į vaiko siunčiamus SOS: jei jis kelias dienas be nuotaikos, tapo nervingas ar pernelyg išsiblaškęs – veikiausiai tai ženklas, kad vaikas pervargo. Skirkite daugiau laiko poilsiui, pasikalbėkite su vaiku, pamėginkite išsiaiškinti, kas kelia jam liūdesį ar nerimą.

Šaltinis: mama.lt

Tomas Sojeris mokosi rūkyti arba rūkymas ir vaikai

Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, kasmet dėl rūkymo miršta apie 4 milijonai žmonių. Rūkymas yra pagrindinė sunkių ligų priežastis, tačiau žmonės vis tiek rūko. Ciūricho universiteto profesorius K. Birneris sako, jog prieš 100 metų iškilo problema – tabakas ir moteris, prieš 50 metų – tabakas ir jaunimas, o dabar atsirado dar sensacingesnė problema – tabakas ir vaikai.

„Po gardžių pietų – kiaušinių ir žuvies – Tomas pasakė, kad dabar jis norįs išmokti rūkyti. Ir Džo pritarė šiai minčiai, pareikšdamas, kad irgi norėtų pabandyti. Hekas padirbo pypkes ir prikimšo tabako...

Jie išsitiesė ant žemės, pasirėmė alkūnėmis ir ėmė atsargiai traukti dūmą, menkai tuo malonumu pasitikėdami. Ne koks buvo tų dūmų skanumas, berniukai springo, bet Tomas vis tiek pasakė;

- Juk tai visiškai nesunku. Jei būčiau žinojęs, kaip tai paprasta, seniai jau būčiau išmokęs.

- Ir aš taip pat, - tarė Džo. – Juk tai vieni juokai!

Taip jie šnekėjosi, tik greit jiems šneka ėmė nesisekti, nesirišti. Pauzės darėsi vis ilgesnės; seilių ėmė rastis nežmoniškai daug. Burnoje kiekviena skylutė pasidarė lyg fontanas ir tik švirkštė, tik švirkštė; jie vos spėjo tuštinti duobes po liežuviu, kad potvynis neužlietų, bet visos jų pastangos ėjo niekais – gerklės tvinte tvino ir baisiai vertė vemti.

Abudu berniukai buvo labai išbalę ir susisukę. Iš nusilpusių Džo pirštų iškrito pypkė, Tomui taip pat... Pagaliau Džo silpnu balseliu pasakė:

- Aš pamečiau peiliuką... Eisiu paieškoti...

Tomas drebančiomis lūpomis pridūrė žagsėdamas:

- Aš tau padėsiu. Tu eik į aną pusę, o aš į šitą... prie šaltinio. Ne, Hekai, tau nėra ko eiti, mudu rasime patys.

Hekas vėl atsisėdo ir laukė gerą valandą. Paskui jam nusibodo, ir jis nuėjo ieškoti draugų. Jis rado juos miške, toli nuo kits kito; abudu buvo išbalę ir kietai miegojo. bet jis iš karto suprato: nors jie ir turėjo nemalonumų, dabar jau viskas buvo praėję.

Per vakarienę abu berniukai buvo nekalbūs, apsmurgę; kai Hekas pavalgęs prisikimšo pypkę ir norėjo prikimšti jiems, tie vienu balsu pasakė, kad nereikia, nes šiandien nekaip jaučiasi.”

„Tomo Sojerio nuotykiuose” Markas Tvenas labai išraiškingai aprašė vaikų, užtraukusių pirmąjį dūmą, pojūčius ir nemalonias rūkymo pasekmes. Tai seilių tekėjimas, šleikštulys, odos pabalimas, silpnumas, galvos svaigimas, mieguistumas. Reikia dar pridurti baimės jausmą, galvos skausmus, ūžesį ausyse, pulso padažnėjimą ir kitus organizmo veiklos sutrikimus.

Kas gi įvyko vaiko organizme, jeigu jis taip audringai reagavo į tabaką? Kokios tabako savybės sukelia tokias staigias širdies bei kraujagyslių ir nervų sistemos, pagaliau virškinimo organų reakcijas?

Į tabako sudėtį įeina daug medžiagų. Vienos jų yra paprastos, būdingos kiekvienam augalui, o kitos – tik tabako lapams. Pirmosios – tai baltymai (apie 10%), angliavandeniai (apie 20%), organinės rūgštys (maždaug 10%). Degant tabakui, susidaro dervų (7 – 14%) ir išgaruoja eteriniai aliejai (maždaug 1% tabako masės). Jie ir suteikia tabakui specifinį aromatą. Kai kurių rūšių tabako aromatas yra patrauklus, tam tikrais atvejais, specialiai apdorotas, jis yra toks malonus, jog net kai kurie nerūkantys žmonės mėgaujasi tabako kvapu.

Bjaurus kvapas atsiranda degant baltymams, kurie rūkymo metu suteikia nemalonaus skonio pojūtį. Baltymų kiekis priklauso nuo tabako rūšies, dėl to pirmą kartą užsirūkantys žmonės įvairiai reaguoja. Tomas Sojeris ir Džo rūkė prastos rūšies pypkinį tabaką, todėl rūkymas berniukus paveikė labai neigiamai. Šiuolaikinių rūšių tabakas labai švelnus, neretai su nedideliu balastinių medžiagų kiekiu, ir todėl pirmas užtrauktas dūmas negatyvios reakcijos vaikams nesukelia. Tuo labiau, kad dabar dažniausiai rūkomos ne pypkės, o cigaretės su filtru, kuris sulaiko dervingas medžiagas, kartumą ir iš dalies nikotiną. Be to, reikia pridurti, jog dabar retai kuris paauglys iškart surūko visą cigaretę, o pradedantys rūkoriai dažnai pasidalija vieną cigaretę tarpusavyje, rūkydami ją ratu. Kaip tik taip – rūkant nedaug ir nereguliariai – nejučiom atsiranda pats tikrasis tabako, nikotino poreikis.

Dėl ko atsiranda toks prieraišumas? Visų pirma, dėl nikotino specifinio poveikio žmogaus organizmui.

Grynas nikotinas – tai skaidrus aliejingas aštraus skonio skystis. Būtent tokį skonį jaučia rūkantysis, traukdamas nuorūką, kurioje nusėda nikotinas. Cigaretės filtre gali susikaupti toks nikotino kiekis, kurio pakanka pelei nugalabyti. Faktiškai nikotinas yra toks pat toksiškas kaip ir vandenilio cianido rūgštis. Todėl neįpratusiam rūkyti žmogui daug surūkytų cigarečių gali sukelti sunkų apsinuodijimą, o kartais ir mirtį.

Nikotinas – tai nepaprastai stiprūs nuodai, labiausiai veikiantys nervų sistemą, virškinimą, taip pat kvėpavimo bei širdies ir kraujagyslių sistemas. Neretai sakoma, jog vienas lašas nikotino nugalabija arklį. Kalbant tiksliau, vieno lašo gryno nikotino pakanka nunuodyti trejetui suaugusių arklių, kurių kiekvienas sveria maždaug pusę tonos. Tokia tikroji nikotino nuodų galia.

Kaip pasireiškia apsinuodijimas nikotinu?

Labai tiksliai ir vaizdžiai stipraus apsinuodijimo tabaku simptomus aprašė L. Tolstojus apysakoje „Vaikystė. Paauglio metai. Jaunystė”: „Tabokos kvapas buvo labai malonus, bet burnoje buvo kartu ir gniaužė kvapą. Vis dėlto nenoromis ir gana ilgai traukiau į save dūmą, bandžiau pūsti žiedus ir užsitraukti. Greit visas kambarys prisipildė melsvų dūmų debesėlių, pypkė ėmė kriokti, karšta taboka šokinėti, aš pajutau, kad burnoje kartu ir truputį sukasi galva. Aš jau norėjau nustoti rūkęs ir tik pasižiūrėti į veidrodį su pypke, bet nuostabus dalykas, atsistojęs ėmiau svirinėti; kambarys ėmė suktis, ir, pažvelgęs į veidrodį, prie kurio vos įstengiau prieiti, pamačiau, kad mano veidas išbalęs kaip drobė. Vos spėjau kristi ant sofos, kai pajutau, kad man pasidarė taip šleikštu ir silpna, jog įsivaizdavęs, kad pypkė nuvarys mane į kapus, pasijutau mirštąs. Aš labai persigandau... ir baisiai skaudančia galva, nusilpęs, ilgai gulėjau ant sofos.”

Ir tai tik nuo vienos porcijos tabako dūmų. O jeigu dozė bus kiek didesnė, pradedantį rūkorių gali ištikti daug sunkesnė būklė ir, galimas daiktas, mirtis. Yra aprašytas atvejis, kai jaunuolis žuvo, surūkęs tik vieną cigarą! O jaunuolių mirties atvejų nuo didelių nikotino dozių ne taip jau reta. Ypač dažnai pasitaiko, kai rūkomos cigaretės kompanijoje susilažinus „kas daugiau”. JAV užregistruotas ne vienas mirties atvejis po cigarečių rūkymo „konkurso”. Panašiai pasitaiko ir kitose šalyse. Pavyzdžiui, Nicoje jauni prancūzai surengė varžybas, kas ištvermingesnis tabakui. Jaunuolio, surūkiusio daugiau už kitus, laukė specialus prizas. Tačiau, „nugalėtojas” jo negavo: surūkęs 60 cigarečių, jis mirė. Kiti kompanijos nariai buvo nugabenti į ligoninę stipriai apsinuodiję.

Kas negirdėjo apie daktarą Faustą ir jo amžiną palydovą Mefistofelį? Legendoje apie juodu buvo ir toks įdomus epizodas. Kai buvo atrasta Amerika, Faustas, lydimas Mefistofelio, pabuvojo Naujajame Pasaulyje. Ten jie aptiko daug įdomaus, taip pat ir neregėtų augalų, tarp jų – tabaką. Kaip visuomet viską žinantis Mefistofelis pareiškė:

- Naudinga žolytė, ne šiaip kokia varnalėša! Ji pradžiugins Senąjį Pasaulį. Kas bent kartą užsirūkys, tas netvers be šios pramogos. Daugiau nekalbės, kad tik mes, velniai, įkvepiame dūmus ir išpučiame juos pro šnerves. Ar neprisikimšus mudviem tabako pypkutės, gerbiamasis daktare?

- Nereikia. Kvailių žaidimas, - ryžtingai atsakė Faustas.

Gydytoja vaikų psichoterapeutė Aurima Dilienė
Šaltinis "tindi rindi..."

Senoji animacija

"Senoji animacija - tai neišsenkantis žinių ir vertybių lobynas. Ko gero visi sutiks, jog šie animaciniai filmukai yra virtę tikra klasika. Jie turi potekstę, moralą, įdomus siužetas visados pritraukia žiūrovo dėmesį. Čia lyg pasakose gėris nuolatos nugali blogį, nesimokantys ar neklausantys išdykėliai būna pamokyti. Ši animacija brandina doro žmogaus asmenybę. Bent keletą jos gyvenimo bei moralės pamokų būtų pravartu pažiūrėti ar bent prisiminti kiekvienam iš mūsų..."  Smailas. net

Žaidimas "Ketvirtas nereikalingas"

     Laviname vaiko mąsttymą, dėmesį, atmintį, smulkiąją notoriką. 

"Ketvirtas nereikalingas"

Žaidžiame internete  ČIA

Daugiau žaidimų 
ČIA

Karpyti paveikslėliai

Laviname dėmesį, atmintį, smulkiąją motoriką (1-3 m.)

Paveikslėlius atsispausdinkite, vieną paveikslėlį sukarpome į kelias dalis. Pradėkime žaisti nuo paprasčiausių 2-jų dalių karpytų paveikslėlių. Parodykite mažyliui, kaip galime sudėti paveikslėlį. Pasunkinkite užduotį, bandykite dėti 3,4 dalių paveikslėlius. Pageidautina, kad pradžioje vaikui prieš akis būtų  pavyzdys. Padėkite savo mažyliui, kalbėkite: "kas tai?" "tai arklio uodega" "pažiūrėkime, kur turėtų būti arklio uodega" ir t.t. 

Čia rasite paveikslėlių pavyzdžius, kuriuos galite atsispausdinti.

Karpyti paveikslėliai

Sėkmės !

Sujunk taškus

  Laviname smulkiąją motoriką.

Atsispausdinkime   paveiksliuką (galima pasirinkti pagal temą: gyvūnai, gėlės, transportas ...)   Reikės eilės tvarka sujungti taškus su skaičiais.

Daugiau rasite ČIA

Jungiame taškus internete
http://zaidimai.mama.lt/sujunk-taskus


Sėkmės !

Psichologinis mikčiojimas – kas tai?

     Žmogaus kalbą reguliuoja trys pagrindiniai smegenyse esantys centrai. Vienas jų - motorinis Broko (Broca) centras (pavadintas pagal neurofiziologo pavardę, kuris pirmas prakalbo apie smegenų centrus) reguliuoja balso aparatą: balso stygas, gomurio bei kvėpavimo raumenis ir valdo visa tai, kas dalyvauja tariant garsus - judina lūpas, liežuvį. Esant per dideliam Broko centro aktyvumui, atsiranda spazmai, kurių garsinė išraiška – mikčiojimas.
      Statistika rodo, kad psichinės traumos lemia tik 10 procentų mikčiojimo atvejų. Kitus lemia genai, įvairūs fiziniai sutrikimai. Tačiau, pasak Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologės Vitos Čioraitienės, tėvai neretai mano, kad vaikas mikčioja dėl psichologinių priežasčių – kažko išsigandęs, po avarijos, stiprių išgyvenimų. Deja, mikčiojimo bėdas dažniau išsprendžia užsiėmimai su logopedu – mat didžioji dalis mikniukų visgi turi kažkokių fizinių trūkumų, nulemiančių mikčiojimą. Be abejo, būna ir logoneurozės atvejų – neurotinių sutrikimų, kuriuos gydyti bandoma vadinamąja elgesio terapija (vaikai gauna įvairias užduotis, atlieka tam tikrus darbelius ir t.t.).        
        Jei mikčiojama dėl padidėjusio Broko centro aktyvumo, padėti tokiam vaikui – labai sudėtinga, mat sutrikimas – ne psichologinis, bet organinis. Psichologė V. Čioraitienė pasakoja, kad mikčiojantys vaikai labai skuba pasakyti, ką nori. Dažnas atvejis – kad dar prieš pradedant mikčioti, jiems sunkiai sekėsi skaityti, neretai tokie vaikai būna vėliau pradėję kalbėti, kitaip tariant, visus mikniukus sieja kažkokie neigiami procesai smegenyse.         

     Mikčiojančių vaikų greitakalbė atsiranda dėl to, kad bijodami “užstrigti“, jie beria žodžius, o kaip tik tokiu atveju, mikčiojama daugiau. Tad tiek terapijoje, tiek namuose, tokie vaikai turi būti skatinami nusiraminti, kalbėti lėčiau. Dažnai tėvai bando kontroliuoti tą vaiką, sako: „gal tu čia nemiksėk jau taip dabar“, ar „gal tu nesakyk to žodžio“, t.y., jei net neverbaliniai , jie visu kūnu reaguoja į tą vaiko mikčiojimą ar kitą tiką. Tokiu atveju, vaiko mikčiojimas atvirkščiai – dar labiau užsifiksuoja: „Su manim kažkas negerai“. Užuot padėję vaikui atsipalaiduoti ir sklandžiau kalbėti, tėvai taip skatina mikčiojimą. Tėvų įtampa lengvai persiduoda vaikui, jis įsitempia pats ir mikčiojimas sustiprėja. Nesiūlau nepastebėti mikčiojimo. Tiesiog, galima jo nesureikšminti, vaiką nuraminti, padrąsinti, o ne kas sykį mestelti: „matai, ir vėl užkliuvai, gal nesakyk šito žodžio?“.         
       Neretas atvejis, kai tikslios mikčiojimo priežastys lieka neaiškios. Psichologė V. Čioraitienė teigia, kad esame linkę ieškoti išorinių priežasčių, kad pateisintume mikčiojimą, nes taip yra lengviau. Dažnai sako: „vaiką užpuolė didelis šuo, ir jis dėl to pradėjo mikčioti“, arba – „skridau lėktuvu, lipau į jį, prasidėjo panikos ataka“, tarsi tas lėktuvas išprovokavo. Bet ne tai išprovokavo, tiesiog viduje kažkas vyko. Kad buvo psichologinė trauma, – taip. Kad mikčiojimas galėjo prasidėti nuo psichologinės traumos – įmanoma. Bet kad ta trauma būtent išgąstis... Kitaip tariant, jei mikčioti pradedama po konkretaus įvykio, vadinasi, prielaidos mikčiojimui buvo ir anksčiau, tiesiog jos liko nepastebėtos. Išgąstis gali tapti paleidžiamuoju mechanizmu, bet retai būna tikrąja mikčiojimo priežastimi. Vadinasi, vaikas turėjo silpną vietą, ir ji išryškėjo. Mikčiojimas susijęs ir su jautresne nervų sistema. Vienas išsigandęs gali sapnuoti košmarus, kitas – šlapintis į lovą, trečias – mikčioti. Įvykis tas pats, o reakcija - skirtinga. Vadinasi, silpnosios vaikų vietos yra skirtingos, ir gali pasireikšti bet kada. Deja, šios silpnosios vietos dažnai įgimtos, tad sunkiai gydomos.        
         Jei įtariama, kad vaikas mikčioja dėl psichologinių priežasčių, bandoma išsiaiškinti, kokia jam “nauda“ iš to simptomo, kodėl jis jį turi?  Ką vaikas ar paauglys gauna iš to, kad laikosi jo įsikibęs? Gal užuojautą ar dėmesį? Tačiau apie psichologinį mikčiojimą galima būtų kalbėti, jei tikrai smegenyse nėra pakitimų, o tai – itin reti atvejai. Mikčiojimo korekcijos principas – sumažinti vidinę įtampą. Esu mačiusi psichologų, kurie mikčiojimo problemą sprendė nors ir radikaliai, bet veiksmingai. Viena specialistė, turėjusi mikčiojančių paauglių grupę, liepdavo jiems eiti į gatvę, ir klausinėti praeivių, kiek valandų. Pradžioje vaikai priešinosi, pyko, tačiau po keliolikos tokių užsiėmimų, jie galėdavo laisvai, nemikčiodami užduoti klausimą. Nes pirmiausia yra baimė, kad „aš nepasakysiu“. Ją nugalėjus, gali dingti mikčiojimas. Kai kurių taikomų terapijų esmė ir yra tokia – nugalėti baimę. Suvokus, kad nieko neįvyks, baimė dingsta.
        Būna ir „stebuklų“ – vaikas ima mikčioti, bet po kurio laiko mikčiojimas pats dingsta. Tėvai, matyt, nejautė padidinto nerimo, o vaikas pats susitvarkė su mikčiojimą kėlusia įtampa, mikčiojimas dingo, nes jam to simptomo nebereikėjo. Visais atvejais, ne tik mikčiojimo – tėvų įtampa labai veikia vaiką. Patarimas toks, - į specialistą dėl vaiko mikčiojimo kreipkitės tuomet, kai jums tas išties neramu. Tačiau ir tokiu atveju, nebūtina visko iškart sureikšminti, galima pasakyti vaikui: „eime, tiesiog pasitarsime, ką  ir kaip daryti“. Pirmiausia verta pasitikrinti pas logopedą. Jei šis neras fiziologinių mikčiojimo priežasčių, pats pasiūlys kreiptis į psichologus.

Šaltinis: http://www.psychotherapy.lt/

Kada ir ką vaikai turėtų žinoti apie pinigus

Pinigai verčia pasaulį suktis ratu, tačiau tarp šiuolaikinio jaunimo šis posakis dažnai yra suprantamas  neteisingai.  Tėvams reikia apsispręsti, ar palikti vaikus klysti ir mokytis sunkiuoju būdu kaip tvarkytis su pinigais, ar vis dėlto informuoti vaikus apie pagrindinius elgesio su pinigais principus. Geriausiu atveju, nors dažnai taip nėra, pagrindinių asmeninių finansinių principų, tėvai turėtų mokyti vaikus dar  ankstyvoje vaikystėje. Štai keletas bendrų patarimų, ką ir kada reikia mokyti savo vaiką.

Supažindinkite su biudžetinės sandaros pagrindais

Vaikai nuo dviejų iki keturių metų

Šiuo laikotarpiu vaikai pradeda kalbėti ir jau gali suprasti, kas yra pinigai. Nors jie negali suprasti pinigų ekonominės vertės, tačiau tai yra puikus metas vaiką supažindinti su monetų (piniginių vienetų) pavadinimais. Tėvai taip pat turėtų paskatinti vaikus atsakingiau žiūrėti į pinigus ( nuo trejų metų), prašydami jų nedėti į burną, bei plautis rankas po sąlyčio su pinigais.

Vaikai iki mokyklinio amžiaus bei darželinukai (nuo keturių iki šešių metų)

Šiuo laikotarpiu galima pradėti mokyti vaiką, kaip reikia elgtis su pinigais. Be to, padėti vaikams išsiaiškinti kiekvieno banknoto vertę. Geriausias būdas juos to išmokyti yra žaisti parduotuvę ( vaidinti pardavėjus ir pirkėjus, kad suprastų kaip pirkti, parduoti ir kada reikia sulaukti grąžos). Šiame amžiuje vaikai turi suprasti, kad pinigai turi vertę. Jeigu vaikai pradeda prašyti pirkinių prie kasos, nors dar yra nesumokėta, reikia išaiškinti, kad jie daiktą galės pasiimti tik už jį sumokėjus. Šiuo laikotarpiu tėvai turėtų paskatinti vaikus taupyti, pavyzdžiui, gimtadienio ar kitomis progomis gautus pinigus atidėti, kad vėliau nusipirktų norimą brangesnį daiktą.

Pradinukai

Šiuo laikotarpiu vaikai jau mokosi matematikos pagrindų, ir turi suvokti monetų bei banknotų tikrąją vertę. Šiuo amžiaus tarpsniu taip pat rekomenduojama pradėti duoti dienpinigius, pavyzdžiui po 25-50 centų. Jei vaikai prašo daugiau dienpinigių, jie turėtų būti paskatinti imti iš savo sutaupytų pinigų, ar net gi paprašyti prisidėti prie apsipirkimų, pavyzdžiui, jei nori saldumynų ar kitų niekučių. Banknoto vertės suvokimą galima lavinti pačioje parduotuvėje, kai vaikui reikia surasti prekių už banknoto vertę, ir vėliau leisti prie kasos jam pačiam sumokėti, tai yra vienas iš būdų išmokyti vaiką gyvenimiškos patirties. Vaikus taip pat reikia pradėti mokyti rūšiuoti pinigus, pavyzdžiui, į tris kategorijas: išlaidų, taupymo bei labdaros.

Dešimtmetėje mokykloje

Šiuo laikotarpiu vaikai puikiai supranta, kad už pinigus galima nusipirkti viską ko nori. Jie pradeda uždavinėti sudėtingesnius klausimus susijusius su pinigais. Mokesčių apmokėjimai, minimalaus darbo užmokestis, nedarbas ir kitos sudėtingesnės ekonominės temos yra diskutuojamos aplink juos ir tėvai turėtų pasinaudoti galimybe jiems šiuos dalykus išaiškinant, kol jiems tai yra įdomu ir aktualu. Vėliau šios temos gali pradėti juos gąsdinti ir jie gali atsiriboti nuo finansinio švietimo. Šiuo laikotarpiu vaikai gali pradėti mokytis apie kreditinių kortelių, paskolų bei nekilnojamo turto privilegijas bei pavojus. Tik nereikia aiškinti sudėtingai, reikia paprasta buitine kalba išaiškinti skolinimosi ir palūkanų reikšmes, kad vaikas suvoktų skolos grąžinimo atsakomybę.

Vidurinėje mokykloje

Daugelis paauglių mokykloje išmoks keleto pagrindinių gyvenimiškų finansinių principų bei apskaitos ypatybių, tačiau tie, kurie nebus pasirinkę šių disciplinų, tėvai turėtų padėti įsisavinti šią informaciją. Be pagrindinių taupymo, paskolų, sąskaitų, darbo suvokimo, vaikai taip pat turėtų išmokti išrašinėti čekius bei pasitikrinti sąskaitas rankiniu būdu, ne tik su kompiuterinėmis programomis.

Koledžas – Kolegija

Šiame gyvenimo tarpsnyje, studentai jau užsitikrinę finansavimą (dažniausiai tėvų pagalbą) už aukštąjį mokslą, automobilį ar gyvenamą plotą. Tačiau jei tėvams atrodo, kad jų vaikas visiškai kontroliuoja savo finansinius reikalus, geriau yra patiems įsitikinti, patikrinant jį kas kelius mėnesius ar panašiai. Geriausias būdas yra paklausinėti apie jo sąskaitas, gal jis turi kokių vėluojančių apmokėjimų ir ar supranta naujų įstatymų svarbą apie kreditus ir kredito gražinimą. Venkite laiduoti už savo vaiką, jei jis yra neapsimokėjęs sąskaitų. Todėl, kad jis turi išmokti būti atsakingas už savo padarytus veiksmus.

Paskutinis patarimas tėvams

Tėvai turi rimtai žiūrėti į savo vaiko finansinį paruošimą. Jeigu dėl savo vaiko finansinio raštingumo jūs tikrai esate susirūpinę, dar kartą peržvelkite visus patarimus, kurie jums leis geriau jį paruošti.

Šaltinis:  Pinigų karta

Tarptautinė vaikų gynimo diena

  …aš turiu teisę gyventi nieko nebijodamas… aš turiu teisę gyventi su savo mama ir tėveliu… kai aš sergu, man turi būti suteikta medicinos pagalba… aš turiu teisę lankyti darželį ir mokyklą… niekam nevalia manęs mušti… visi vaikai yra svarbūs… aš turiu teisę sakyti tai, ką galvoju… aš turiu teisę žaisti…  http://day.lt  

     Kasmet birželio pirmąją švenčiame Tarptautinę vaikų gynimo dieną. Vaikai mūsų ateitis ir viltis. Džiaugėmės pirmaisiais vaikų žingsniais, ištartu pirmuoju žodžiu, ar išmoktu eilėraščiu...

Vaikai - gražiausios pasaulio gėlės. Ir niekas taip gražiai nežydi kaip šypsena vaiko lūpose, niekas taip greit nedžiūsta kaip vaiko ašaros, niekas taip nepasotinamas kaip vaiko noras sužinoti, pažinti..." (A.Baltrūnas)

   Tai, ką girdėjome, kai buvome vaikai:

stovėk ramiai, eik greičiau, kur bėgi, paskubėk, neliesk, būk atsargus, viską suvalgyk, išsivalyk dan­tis, neišsitepk, jau išsitepei, patylėk, kalbėk, atsi­prašyk, pasisveikink, ateik čia, nesimaišyk man po kojomis, eik žaisti, netrukdyk, nebėgiok, nesu­prakaituok, žiūrėk nepargriūk, sakiau pargriūsi, dabar tai tau bus, kodėl manęs neklausai, šito tu nesugebėsi, esi per mažas, duok aš padarysiu, tu jau didelis, eik miegoti, kelkis, pavėluosi, aš užsiėmęs, eik žaisti vienas, apsirenk, nestovėk saulėje, eik į saulę, nekalbėk pilna burna.
Tai, ką norėjome išgirsti, kai buvome vaikai:

myliu tave, tu toks gražus, kaip gerai, kad tave turiu, pasikalbėkime truputį, pabūkime kartu, kaip jautiesi, ar tau liūdna, gal bijai, kodėl gi šito nenori, tu toks mielas, tu toks švelnus, papasakok man, ką tu išgyvenai, ar tu laimingas, man patinka kai juokiesi, verk, jei nori, tau kažkas nepasisekė, kas tave nu­skriaudė, kas tave taip supykdė, papasakok man viską, jei nori, pasitikiu tavimi, tu man patinki, ar aš tau patinku, kada tau nepatinku, klausau tavęs, žinau, kad mane myli, ką apie tai manai, man patin­ka būti su tavimi, noriu su tavimi pakalbėti, noriu išklausyti tave, pasakyk, kada jautiesi nelaimingas, man patinki toks, koks esi, mums gera būti kartu, pasakyk, jei suklydau.

www.mintys.lt 

(Bardai vaikams - Vaikystė)

Mokausi kalbėti

Pamokėlė, kaip Benas mokosi kalbėti. Benui šį mėnesį suėjo du metukai. Po truputi atsiranda  nauji žodeliai, Daug dėmesio skiriama smulkiajai motorikai, atliekami liežuvėlio pratimai, skaitomos knygutės, žiūrimi paveikslėliai ir žaidžiami  kt. lavinantys žaidimai.

  

Filmavo ir knygutę skaitė Benuko mama Živilė