Pasaka "Stebuklinga pirštinė"

Gyveno kartą senelis ir senelė.
Vieną dieną išėjo senelis į mišką malkų kirsti, ir pametė pirštinę.
Kur buvus kur nebuvus, atbėga per mišką pelytė - tip tip, tip tip, atbėga pelytė. Žiūri - guli pirštinė.
- Kas gyvena šiam namely? - klausia pelytė. Niekas neatsiliepė. Pelytė šmurkšt - ir įlindo į pirštinę.
Atbėga per mišką kiškis, opapa, opapa, atbėga kiškis, žiūri - guli pirštinė.
- Kas gyvena šiam namely? - klausia kiškis.
- Aš, pelytė smailianosytė, - atsakė pelytė. - O tu kas toks?
- Aš - kiškis piškis. Priimk ir mane gyventi kartu.
- Lįsk, dviese gyventi bus smagiau, - atsakė pelytė.
Kiškis šmurkšt, įlindo į pirštinę, ir gyvena jie sau dviese.
Atbėga per mišką lapė, tapu tapu, tapu tapu, atbėga lapė, gi žiūri - guli pirštinė.
- Kas gyvena šiam namely? - klausia lapė.
- Aš, pelytė smailianosytė.
- Aš, kiškis piškis. O tu kas tokia?
- Aš - lapė snapė. Priimkit ir mane į savo namelį.
- Lįsk, trise gyventi bus smagiau.
Lapė šmurkšt, įlindo į pirštinę, gyvena jie dabar jau trise.
Atbėga per mišką vilkas, lapatai, lapatai, atbėga vilkas, gi žiūri - guli pirštinė.
- Kas gyvena šiam namely? - klausia vilkas.
- Aš, pelytė smailianosytė.
- Aš, kiškis piškis.
- Aš, lapė snapė, o tu kas toks?
- Aš - vilkas pilkas, priimkit ir mane į savo namelį.
- Lįsk, keturiese gyventi bus smagiau.
Vilkas šmurkšt, įlindo į pirštinę, ir gyvena jie sau keturiese.
Atpėdina per mišką meška, šliumpu pumpu, šliumpu pumpu, atpėdina meška, gi žiūri - guli pirštinė.
- Kas gyvena šiam namely? - klausia meška.
- Aš, pelytė smailianosytė.
- Aš, kiškis piškis.
- Aš, lapė snapė.
- Aš, vilkas pilkas, o tu kas tokia?
- Aš - meška lepeška, priimkit ir mane į savo namelį.
- Lįsk, penkiese gyventi bus labai smagu. Įlindo ir meška į pirštinę, įsispraudė...
Tuo tarpu senelis apsižiūrėjo, kad nebeturi vienos pirštinės. Barsis senelė, kad pirštines mėtau, pamanė jis, ir apsisukęs grįžo pirštinės ieškoti. Žvėrys išgirdo jo žingsnius, nusigando, puolė visi laukan - meška lepeška, vilkas pilkas, lapė snapė, kiškis piškis, pelytė smailanosytė - visi išsibėgiojo. Nusijuokė senelis, kad tiek žvėrių išgąsdino, pasiėmė pirštinę, parėjo namo, malkas sukrovė, rankas nusiplovė, sėdo už stalo ir valgė močiutės išvirtą košę.
O čia ir pasakos pabaiga.

Pasiklausykime pasakėlių

                Daugiau pasakėlių rasite ČIA

Pasakų terapija

Paveikslėlių pasakos

Nuo pat mažų dienų vaikams patinka klausytis pasakų. Sekdami pasakas, padedame vaikams išmokti kalbėti. Vaikai, žiūrėdami televizorių, sutelkia dėmesį į vaizdą, o klausydami pasakų , gilinasi į kalbą. Patys vaikai sekdami pasakas, mokosi reikšti mintis, emocijas, sparčiau tobulėja kalba. 
  Su pasakomis galima sugalvoti įvairių žaidimų. Štai vienas iš būdų, kai vietoj žodžių įterpiame paveikslėlius. Vietoj paveikslėlių vaikai taria  žodžius. 
 Ačiū p. Jūratei už  šias paveikslėlių  pasakas.

"Pasaka apie senelį ir senelę"

"Apie meškiuką'
"Pasaka apie skruzdėlytę"

"Kamanės pasaka"

Terapinės pasakos – psichologinė pagalba vaikams

  Terapinės pasakos padeda vaikams susivokti ir išgyventi juos užklumpančias problemas: skausmą dėl tėvų skyrybų, mylimo gyvūnėlio netektį, draugų patyčias ir kitus nemalonius dalykus.

  Terapinės pasakos skirtos vaikams nuo 4 iki 9 metų. Jų tikslas – padėti vaikui išgyventi jį užgriuvusias negandas. Vaikų mąstymas paremtas metaforomis, todėl įsivaizduojamą situaciją jie lengvai pritaiko sau. 

Pasakoje jie gali rasti supratimą ir patvirtinimą, kad ištikus bėdai nėra vieniši. Pasakos herojai taip pat išgyvena nerimą, baimę ar kitus slegiančius jausmus, kurie aplanko skaitytoją. Tai padeda vaikui labiau pasitikėti savimi ir nesijausti vienišam.  

     Pagalba gali būti ir konkretesnė – skaitydamas pasakoje sumodeliuotą tam tikrą situaciją vaikas gauna patarimų iš veikėjų lūpų, kaip jam elgtis ištikus panašiai bėdai. 

Tarkime, gimus šeimoje dar vienam vaikeliui vyresnysis dažnai pasijunta atstumas, mažiau reikalingas ir mylimas tėvų. Tokia situacija vaikui labai emociškai sunki. Skaitydamas pasaką apie tokią pačią šeimą, kurioje gimė mažas brolis ar sesuo, o vyresnėlis pasijuto atsidūręs antroje vietoje, vaikas įsisąmonina, kad tas pat nutinka ir kitiems, ne vien jam. Be to, pasakos dažniausiai baigiasi gerai, taigi vaikui parodoma, kad ilgainiui viskas susitvarkys ir jis nebesijaus atstumtas. Nejaugi taip paprasta: padavei vaikui skaityti pasaką, ir problemos neliko?  – Žinoma, ne. Pasaka nėra ant lėkštelės pateiktas receptas, kaip išspręsti problemą. Tačiau pasakoms būdinga simbolių kalba vaikui dažnai daug suprantamesnė nei suaugusiųjų bandymai paaiškinti susiklosčiusią nemalonią situaciją. Tarp kitko, tėvų skyrybų skausmo neišgyvenusiam vaikui pasaka apie tėtį Žiemą ir mamą Vasarą, kurie negali gyventi kartu, ir liks tik pasaka. Besiskiriančių tėvų vaikas ją skaitys ir suvoks visai kitaip. Nuotykių kupino pasakojimo, kaip sesutė ir broliukas ieškojo būdų priversti Vasarą būti su Žiema, siužetas pateikia daug atsakymų į besiskiriančių tėvų vaikams iškylančius klausimus. Perskaitęs pasaką vaikas bent jau įsisąmonina, kad ir Vasara, ir Žiema jį myli, nors dėl tam tikrų priežasčių negali būti kartu. Prisimenu, kaip ikimokyklinukams darželyje auklėtoja skaitė terapinę pasaką apie vilką ir zuikį. Daugumai vaikų tai buvo tiesiog pasakojimas apie piktą vilką. Ir tik vienas berniukas, kurio tėtis smurtaudavo, išpyškino: „Ne, čia pasaka apie tai, kaip muša vaikus.“  Vadinasi, pasakos gali padėti užčiuopti vaiką kamuojantį skaudulį, nors jis apie tai nutyli

       Jeigu mažylis negali savęs sutapatinti su kokiu nors herojumi, jis labai greit praranda susidomėjimą kūriniu. Prisiminkime, pavyzdžiui, visiems gerai žinomą pasaką apie tai, kaip senelis rovė ropę. Ji mažyliams įdomi tik iš pradžių, mat patraukia jų dėmesį sparčia veiksmų dinamika. Tačiau keletą kartų šią pasaką pasekus, ji jau nebesukelia jokių emocijų. Taip yra todėl, kad vaikui sunku save sutapatinti su rope, anūke ar šuneliu – jų išgyvenimai pasakoje neaprašyti.

      Dalis pasakų išties yra pernelyg paprastos, kad galėtų padėti išspręsti kokias nors emocines problemas. Jų psichologinė prasmė ir nauda vaikui kita – jos padeda stiprinti atmintį, lavinti dėmesį ir pamažu parengia mažuosius suvokti sudėtingesnius kūrinius. Ne veltui tokiose pasakose apstu pasikartojimų: skamba tos pačios frazės, vyksta to paties modelio įvykiai, tik su skirtingais herojais. Tokios pasakos, beje, ypač naudingos hiperaktyviems ir nedėmesingiems mažyliams – tarkim, šešiamečiams. Dažnąsyk jos suteikia organizuotumo padrikiems šių vaikų žaidimams ir elgesiui.

      Šiuolaikinėje skubančioje visuomenėje tėvams dažnai pritrūksta laiko normaliai, kokybiškai bendrauti su vaikais. Dėl to atitolstama, atsiranda bendravimo, auklėjimo spragų. 

     Esant tokiai situacijai pasakos gali pagelbėti. Skaitydami jas su vaikais tėvai ne tik geriau pažįsta mažojo šeimos nario pasaulį, bet ir daugiau laiko praleidžia kartu. Suprasdami vaiko baimes galime padėti jų išvengti ir atsikratyti.

Goda Ambrazas

Terapinės pasakos - 3

"Linksmasis Pufutis'

"Mėnulio namelis'

"Mergaitė iš paveikslėlio"

"Perlas"

"Veidrodis"

Terapinės pasakos - 2

 "Pasiklydęs spinduliukas"

"Lapiukas Smalyžiukas"

"Prieblandos draugai"

Terapinės pasakos

Pratarmė

Vaikų baimės

Stebuklinių pasakų samprata

"Mikutis darželyje"

"Zuzute-Butute"

"Prieblandos draugai"