Kalbos sutrikimai

 
    Kalbai formuotis reikalingas pakankamas protinis ir fizinis išsivystymas, normalūs jutimo organai, ypač klausa, regėjimas, normalus kalbos aparatas. 

    Medicininės kalbos sutrikimo priežastys

Pirmiausia - nėštumo patologijos: intoksikacijos, įvairūs virusiniai susirgimai, vartotas alkoholis, antibiotikai,  migdomieji, psichinės ar fizinės traumos, rėzus minus faktorius ir kt. Ypač kalba sutrinka, kai neigiami veiksniai pasireiškia pirmais nėštumo mėnesiais

    Įtakos gali turėti ir gimdymo traumos: ankstyvas gimdymas, deguonies stoka, pavyzdžiui, kai, gimdamas kūdikis pridūsta. Taip pat - persirgtos smegenų ligos pirmaisiais gyvenimo metais, galvos traumos, paveldėtos neigiamos kalbos sąvybės, neigiami socialiniai buitiniai veiksniai.

    Pirmoji grupė priežasčių (dėl įgimto smegenų struktūrų neišsivystymo arba jų sužalojimo vaisiaus vystymosi laikotarpiu, gimdymo metu arba gyvenimo eigoje) sukelia daugelį kalbos sutrikimų: alaliją - visišką kalbos sistemos neišsivystymą, esant normaliai klausai ir intelektui, kalbos neišsivystymą - tai visos kalbos sistemos neišlavėjimas. 
    Pagal sunkumą:  nežymus, vidutinis ir žymus.  

    Nežymiam kalbos neišsivystymui būdingi: 

• nepakankamai išlavėjusi foneminė klausa,
• daug tarimo klaidų,
• nemažai linksnių derinimo, daiktavardžio ir skaitvardžio, daiktavardžio ir būdvardžio derinimo klaidų, 
• netiksliai vartoja prielinksnius, 
• nedaug apibendrinamųjų sąvokų, žodžių, reiškiančių abstrakčius daiktus, veiksmus, daiktų ir veiksmų ypatybes,
• pasitaiko agramatizmų,

     Vidutiniam kalbos neišsivystymui būdingi:

•  ribotas kalbos supratimas, 
• ryškūs garsų tarimo trūkumai, 
• vyrauja paprasti vieno žodžio sakiniai, 
• nežinomi žodžiai,  veiksmažodžiai keičiami  daiktų pavadinimais,
• gausu agramatizmų.

  Esant žymiam kalbos neišsivystymui:

• vaikai visiškai nekalba arba norus ir mintis reiškia garsažodžiais,  gestais, mimika,
• ribotai supranta kalbą,
• garsų netaria arba keičia kitais, 
• pasyvus žodynas gausesnis už aktyvųjį, 
• neturi poreikio mėgdžioti suaugusio kalbos, 
• kartodami pasako tik atskiras žodžio dalis. 

Dizartrija - kalbos sutrikimas dėl artikuliacijos aparato raumenų inervacijos nepakankamumo.Dizartrijos požymiai: 

• neaiški kalba,
• kalba tarsi visai be jėgos: tyliai arba pašnibždomis,
• labai lėta  arba greita, bet vapėjimą primenanti kalba,
• vangūs, lėti, netikslūs liežuvio, lūpų, žandikaulio judesiai,
• vaikas neištaria garso r, tai yra nevirpina liežuvio galiuko,
• negali greit ištarti: 'susišukuosiu, išsišluosiu (painioja s ir š, nes liežuvis nespėja atlikti greitų judesių),
• kalbos intonacija keista, nes sunku moduliuoti balsą, t.y. ji nuleisti ir pakelti, kur reikia,
• balsas užkimęs, "lyg per nosį",
• kalbant vaikas gaudo orą, lyg uždūsta,
• kalbant  teka seilės, reikia priminti, kad nurytų. Sunku kramtyti ir ryti.

   Antroji grupė priežasčių (įvairūs kalbos padargų anatominiai trukūmai: netaisyklingas dantų sukandimas, lūpos nesuaugimai,aukštas gomurys, pernelyg stambus liežuvis ir pan.) sukelia dislaliją  - pastovus garsų, dažniausiai priebalsių netaisyklingas tarimas.

    Trečioji grupė priežasčių (pagrindinių vaiko psichinių poreikių nepatenkinimas - įspūdžių, teigiamų emocijų stoka) lėtina kalbos raidą. Tokiu atveju vaikų kalba neatitinka amžiaus normos: jie ilgai švepluoja, turi neišlavėjusį girdimąjį suvokimą - foneminę klausą, leksinės ir gramatinės kalbos sandaros trūkumų. 

Susiję straipsniai

Ikimokyklinio amžiaus vaikų...