Kalbos raida

 Kalbos raida nuo 0 - 2 

      Kalba yra svarbiausia žmonių bendravimo priemonė ir žmogaus mąstymo forma.     Vaiko žodynas formuotis pradeda jam būnant mamos įsčiose. Besilaukianti mama turėtų žinoti, kad dar negimęs vaikelis jaučia viską: jos geras ir blogas emocijas, nuotaikų kaitą, pokyčius. Tuomet ir reikia pradėti bendrauti su vaiku.

"Kalbėjimo tvarkaraštis"

  Pirmieji metai

1 mėnuo. Pirmą savaitę nuo stipraus garso naujagimis krūpčioja, mirkčioja, nuo vidutinio – pasikeičia pulsas, kvėpavimas. Antrą savaitę po garsinio dirgiklio sulėtėja naujagimio judesiai, jis nustoja verkęs. Ketvirtosios savaitės pabaigoje pastebimas raminantis lopšinės poveikis. Šios reakcijos yra besąlyginės. Naujagimio garsai (rėkimas, verkšlenimas) yra reakcija į išorinius ir vidinius dirgiklius. Pamažu kūdikio rėkimas keičiasi, įgauna įvairių intonacijų, kurias mama gana gerai skiria. 2-3 mėnesiai. Antro mėnesio pabaigoje-trečio pradžioje prasideda aktyvesnis suaugusiojo ir kūdikio bendravimas. Kūdikis pradeda čiauškėti. Jis taria įvairius garsus – tai tęsiamus, tai nutrūkstamus. Čiauškėjimas padeda susidaryti ryšiams tarp kalbos padargų. Čiauška ir kurti kūdikiai! Apytikriai iki šešių mėnesių įvairių tautybių kūdikiai čiauška vienodai. Dažniausiai girdimi a-u-i balsiai. 5-6 mėnesiai. Kūdikiai pradeda tarti pirmuosius skiemenis: au, ai, eu. Šiuo metu jie jau turi suprasti dažnai vartojamus žodžius žinomoje aplinkoje, tariamus įprastine intonacija, sugeba parodyti, kur yra lėlė, mama, brolis. Antrame pusmetyje prasideda elementarus, nepilnas kalbinis bendravimas, nes kalba tik suaugusysis, o vaikas atsako mimika, gestu, veiksmu. Pavyzdžiui, mama sako: „Parodyk ate ate“, o vaikas parodo. 6-7 mėnesiai. Kūdikis čiauškėdamas vis dažniau pradeda tarti gimtosios kalbos garsus. Bendraujant nuolat girdimi garsai įtvirtinami. Nuo šiol vis svarbesnį vaidmenį atlieka klausos analizatorius. Vieni garsai skiriami iš klausos, kiti lengviau tariami. Kūdikis kas mėnesį balsių ir priebalsių taria vis daugiau. Perėjimą nuo vienokio tipo garsų prie kitokių lemia anatominiai pakitimai burnos ertmėje, priekinių kandžių atsiradimas, kūno padėties pakitimas (vaikas jau sėdi), kalbos organų judesių pakitimas – pradeda kramtyti kietą maistą.  10-12 mėnesių. Garsų sumažėja. Prasideda tylos laikotarpis –  pasiruošimas prasmingam kalbėjimui. Metų pabaigoje vaikas turėtų suprasti apie 30 žodžių.

Antrieji metai

Vaikutis turi pradėti tarti pirmuosius prasmingus žodžius, garsų junginius, pažinti atskirai pavaizduotus, o pusantrų metų – ir siužetiniame paveikslėlyje nupieštus daiktus. Suprantamų žodžių sparčiai gausėja. Pirmiausia vaikas išmoksta suprasti artimiausių aplinkos daiktų pavadinimus, paskui – suaugusiųjų vardus, kūno, veido dalių pavadinimus. Vaikai sužino daugelio veiksmų ypatybių pavadinimus, vertinančius žodžius (gerai, blogai). Dvejų metų mažylis praktiškai supranta visus įprastus žodžius, kuriais suaugusieji vadina aplinkos daiktus. Intensyviau foneminė klausa formuojasi antrąjį pusmetį. Būdami dvejų metukų vaikai gerai skiria net ir vienu garsu besiskiriančius žodžius. Šiuo amžiaus tarpsniu žodžiai kartais iškraipomi praleidžiami priebalsiai (suknelę lygink = sukelę lygik) .
Pradedant trečiuosius metus „sava“ vaiko kalba turi virsti prasminga, atitikti gimtosios kalbos modelį. Vaikas turi žinoti nuo 30 iki 300 žodžių ir kalbėti 2-3 žodžių sakiniais.

Tretieji metai

Vaikas ne tik išmoksta tarti žodžius, sudaryti sakinius, bet ir mokosi bendrauti. Mažasis klausosi, ką kalba suaugusieji, jam patinka klausytis pasakų ir eilėraščių. Atkreipkite dėmesį, kad pasakose, kurios skirtos šiam amžiui, yra daug pakartojimų. Katinėlis eina už kalnelio net tris kartus, trys paršiukai stato tris namus, senelė vis kartoja sakinį apie dureles, kurios pačios atsidaro. Ypač vaikai žavisi lengvai rimuotais eilėraštukais, kurių turinys aiškus. Šiuolaikiniai tėvai mano, kad jei jie mokėsi „Mano batai buvo du“, tai jų vaikams reikia kažko naujo. Taip, jei šitas naujas geresnis už sena. Tačiau laiko patikrinta vaikų literatūra, natūraliai tinkanti ankstyvajam ugdymui, retai yra pakeičiama lygiaverte naujesne. Šių kūrinėlių užduotis nėra suteikti ypatingų žinių, o tik įtvirtinti ką tik susiformavusius kalbos įgūdžius. Vaikams nenusibosta klausytis tų pačių pasakėlių ir eilėraštukų, dažniau atvirkščiai – jie vis prašo pasekti tą pačią pasakėlę, vėliau jau ir patys pradeda sekti, ypač jei pasakėlėje yra eiliuotų intarpų. Šiuo metu stebėkite, kad vaikai nepradėtų kalbėti per greitai, tai pakankamai dažnai būna netaisyklingo kalbėjimo susiformavimo priežastimi. Neskatinkite vaikų vartodami „vaikiškus“ žodžius. Šių žodžių laikas jau praėjo, jie atliko savo vaidmenį, laikas užleisti vietą deramai tariamiems žodžiams. Bet galite vietoje sunkiai tariamo žodžio pasiūlyti lengvesnį. Tęsiasi vaikų fiziologinis šveplavimas. Dauguma vaikų nemoka ištarti sudėtingesnių garsų: č, dž, h, r, kai kurie: k, g, p, b, l.
Baigiantis tretiesiems metams vaikas turi noriai bendrauti kalba, žinoti apie 1000-1100 žodžių, vartoti 3-4 žodžių sakinius, pradėti elementariai kaityti žodžius.

Ketvirtieji metai

Baigiasi fiziologinis šveplavimas. Kasdienėje kalboje vaikai gerai taria 2-3-4 skiemenų žodžius. Tobuliau taria ilgesnius žodžius, tačiau dar pasitaiko, kad sukeičia žodžiuose garsus, kuriuos šiaip jau taria gerai. Baigiantis ketvirtiesiems metams daugeliui išnyksta ir šie netikslumai. Toliau gausėja žodynas. Žodžių atsarga labai priklauso nuo gyvenimo sąlygų ir auklėjimo. Šiuo metu vaiką domina žodžių forma, jis sukuria naujų žodžių. Kartais tie žodžiai labai tiksliai apibūdina norimą reiškinį. Ketvirtųjų metų vaikų kalba gramatiškai gana taisyklinga, klaidų mažėja. Tinkamai vartojami linksniai, skaičiai, giminės, žodžiai tarpusavyje derinami. Sparčiai tobulėja rišlioji kalba. Pradėdami sakinį jie dažnai sako „o“, ar daro pauzę po pirmo žodžio. Tėvai gali labai prisidėti prie vaiko kalbos ugdymo be jokių specialių pratybų. Atkreipkite dėmesį į savo kalbą, kalbėkite pilnais sakiniais, net jei visiems aišku, kurį žodį turėjote mintyse. Jei kreipiatės tiesiai į vaikutį – kalbėkite lėčiau, atskirkite žodžius, reikalaukite iš vaiko to paties. Pateikite klausimų, ypač ne iš artimos aplinkos, o iš to, ką matė ar patyrė anksčiau – kelionėje, darželyje, pas draugą.

Penktieji metai

Vaikai gerai taria beveik visas fonemas, sugeba ištarti įvairaus sunkumo žodžius, tačiau kai kurių vaikų fiziologinis šveplavimas dar tęsiasi. Vartojamų žodžių reikšmės gana tikslios, bet šio amžiaus ir vyresni vaikai dar nesupranta daugelio žodžių perkeltinės reikšmės. Ilgėja sakiniai. Tai rodo, kad vystosi vaiko mąstymas. Šiame amžiuje pasirodo žodžių, jų grupių, liudijančių, kad penkiametis moka apibendrinti tikrovės faktus. Nors vaikai kol kas daugiausia bendrauja dialogais, tačiau įgiję pakankamai žinių ir kalbinių įgūdžių, vis dažniau vartoja monologinę kalbą. Žinoma, sakiniai dar neprilygsta literatūrinei kalbai. Vaikai sunkiai susidaro bendrą pasakojimo schemą. Penkiamečių pasakojimai dažnai be pradžios ir pabaigos, šokinėjama nuo vieno įvykio prie kito, keičiami ir painiojami erdvės bei laiko vaizdiniai. Klausytojo klausimai sukelia nepasitenkinimą. Ilgainiui kalba tikslėja, vaikas mielai aiškina, ko nesuprato klausantysis.

Šeštieji–septintieji metai

Prieš pradedant lankyti mokyklą, vaiko žodynas vis labiau artėja prie suaugusiųjų. Tobulėja sudurtinių žodžių daryba. Šiuo metu vaikai paprastai sužino pagrindinę populiariausių daugiareikšmių žodžių prasmę.
Tėveliams reikėtų atkreipti dėmesį į išlikusius tarimo trūkumus. Jie gali peraugti į rašytinę kalbą. Vaikai, lankantys darželį, per specialias pratybas yra mokomi atskirti žodžio ribas, skiemenuoti, nurodyti garso vietą žodyje. Jei vaikui tai sunkiai sekasi – tai gali būti signalas, kad mokydamasis rašyti ir skaityti jis gali turėti sunkumų. 
Plečiantis pažinimo interesams, vaikas pradeda naudotis kontekstine kalba. Norint ją suprasti, nebūtina žinoti situaciją. Vyresnio amžiaus vaikams atsiranda būtinybė paaiškinti žaidimo taisykles, o aiškinant būtina nuosekliai išdėstyti faktus, nurodyti pagrindinius ryšius. Nors išsamų aiškinimą priešmokyklinukai dažnai pakeičia paprastesne situacine kalba. 6-7 metais savarankiškai veikdami vaikai kalba daug mažiau. Taip  atsitinka dėl besibaigiančios išorinės kalbos perėjimo į vidinę. Tai nėra blogai. Vaikai lengviau sugalvoja siužetą, vartoja vertinančių posakių. Bet pratybų metu kalba kur kas primityviau. Sakiniai dar nėra tobuli, pasitaiko, kad tarp sakinių būna netolygus loginis ryšys.

,,Mamos žurnalas”, 2006 m., Nr.11